Odė snigimui

Ši žiema stebuklinga. Nuo pirmųjų gruodžio dienų. Sniego kalnai, pūgos, baltos Kalėdos, apsnigti miškai ir nuostabus, tylus, raminantis snigimas besitęsiantis valandų valandas, o kartais net ir per visą dieną. 

Šia proga R. Skučaitės eilėraštis, kurį neperseniausiai atradau ir, kuris man pasirodė toks tinkamas šių metų žiemai 🙂

Būkim tylesni, kai šitaip sninga,
Kai mieste tokie balti kalnai.
Niekas nepradingo, nesustingo…
O jei ką užsnigo – laikinai…
Sniegas toks tylus, pabūkim tyliai
Ir nešaukim dideliu balsu.
Kaip šį vakar laukiam, liūdim, mylim…
Ar nuo sniego gera ar baisu?
Esam, tad ir sniegui duokim teisę
Kristi tyliai ir tylėt pusny.
Juk vis tiek- mylėsim, lauksim, eisim…
Tik, kol sninga, – būkim tylesni.

Tas snigimas toks raminantis reikalas, atrodo net nereikia didelės didybės ir stebuklų, Himalajų ir Didžiojo kanjono, kad siela atsigautų… tiesiog tyliai stebėti, kaip mažutės snaigytės besisukdamos leidžiasi, kaip jos palengva užkloja visą žemę.

Čia labai gražiai įsipaišys vienas žavus aforizmas: “When I rise up let me rise up joyful like a bird. When I fall let me fall without regret like a leaf.” Tik leaf pakeisčiau šiuo atveju snowflake 🙂

Linkiu pasidžiaugti snigimo ramybe, kol dar galim 🙂

Advertisements
This entry was posted in Uncategorized. Bookmark the permalink.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s